Lietuviški sodai

Lietuviški šiaudiniai sodai yra vienas seniausių mūsų tautos simbolių, turintis gilią sakralinę reikšmę ir daugybę sluoksnių prasmės. Jie nebuvo tik dekoracija – sodai atliko pasaulėžiūrinę, apeiginę ir apsauginę funkciją. Iš esmės sodas buvo šventosios geometrijos objektas, jungęs žmogų su gamtos ciklais ir dvasiniu pasauliu.

Anksčiau šiaudų sodai buvo kabinami virš kūdikio lopšio. Taip pat sodai būdavo veriami ruošiantis didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms bei Velykoms ir kabinami palubėje taip sukuriant šventinę darnos, grožio ir tvarkos erdvę apie stalą. Šiaudinius sodus dovanodavo ir per vestuves naujai besikuriančiai šeimai.

Pagrindinė simbolika:

• Visatos modelis – sodas vaizduoja kosmosą, harmoningą pasaulio sandarą. Jis turi aiškų centrą, kryptis ir sluoksnius, primenančius dangaus sferas bei pasaulio tvarką.

• Gyvybės medis – sodai dažnai statomi sluoksniais aukštyn, tarsi ašis tarp žemės ir dangaus. Tai primena pasaulio medį, jungiantį požemį, žemę ir dangų.

• Ciklas ir amžinumas – geometrinės figūros, nuolat kartojami rombai, trikampiai, kryžmai sudėtos linijos žymi gyvybės ciklus, metų laikų kaitą, atsinaujinimą.

Geometrinė kalba:

• Kvadratas – žemė, stabilumas, keturios pasaulio kryptys.

• Trikampis – dangaus, ugnies, dieviškumo ženklas.

• Rombas – derlingumo, moteriškumo, sėklos simbolis.

• Aštuonkampė struktūra – dangaus skliauto atspindys.

Dvasinė ir apsauginė funkcija:

• Tikėta, kad sodas saugo namus nuo piktų dvasių, negerų jėgų.

• Jis įkūnijo pusiausvyrą ir darną, todėl kabėdamas palubėje „surišdavo“ erdvę, suteikdamas namams ramybės.

• Lėtai judėdamas nuo menkiausio oro gūsio, sodas primindavo gyvybės trapumą, nuolatinį virsmą ir judėjimą.

Apie sodą svajojau jau seniai, o kai pradėjome statyti pirtį žinojau, kad jis čia apsigyvens.